DOKUMENTINĖ POEZIJA
Hanna Komar
Vertė Artūras Valionis
VANIA
mūšio lauko vidury lavinti meditatyvumą
baltarusiškų naujienų mėnesiai
juk tikras dzeno meistras vaizduojuosi esąs
maliausi
nuolatinio nerimo gėdos tikėjimo ateitimi
nuovargio mišiny
sodina už kojines!
baltarusiškų naujienų mėnesiai
savaitė susidėti daiktams
šeštadienį aplankiau mamą
ji verkė
aš irgi verkiau
niekas negrėsė
vis tiek neramu
kadaginį šaukštelį
arbatinuką du mažučius puodelius
tris iš penkių savo baltarusiškų apyrankių
ir vėliavą
galima tiesiog prisėsti nėra kur skubėt
lauke buvo žalia ir šilta
šiek tiek debesuot
baltarusių banditų mieste niekur nėr
visiškas siurrealizmas
valandą spoksojau į lubas
kaba dabar ant sienos
kaštonų medaus stiklainis
kvepiantis gėlėm kiek kartokas
netoli namų chačapurių kioskelis
krautuvėlė savininkas osetinas
girdėjau jį sakant „cholera“ „gerai“ ir „nėra už ką“
lengvas ir malonus pavasario dvelksmas
anksčiau neatkreipdavau dėmesio
atsiguliau ir miegojau kol prabudau
skaitau knygas kurias seniai norėjau perskaityti
mano bičiuliai gyvi ir ne kalėjime…
štai tokie džiaugsmai
ilgiuosi hipotetinės Baltarusijos
jaunimas gatvėse šoka kokią nors dryhulą
mieste pilna šunų ir kačių
Minske elgetą pastarąjį kartą
mačiau gal prieš dešimtį metų
jie ten kur ir gyvūnai
išvykstu dezertyruoju
ateitį nuspėti sunku
bet kaip išvykau taip galiu ir sugrįžti
beveik niekad nepamenu savo sapnų
vos tik pabundu jie iškart pasimiršta
tik štai įdomu
sapnavau kažkokias bjaurastis
kas gi tuomet Baltarusioj sapnavosi man?
apkabinu tave!
NASTA
manęs ieškojo
supratau užuominą
nebuvo kitos išeities
kol dar buvo su kuo
ir automobilis kuriuo
galėčiau išvykti
tiesiog žiūrėjau pro langą
mane užsupo truputį
taip burbule,
man reikia prie jūros
vaikštinėti pakrante
kilometras nuo namelio
miške…
pasienietis
suurzgęs
tiesiog gražino man pasą
burbule,
manęs tikrai neateis
ir aš tiesiog nebegrįšiu
užuominą supratau
praradau viską
man nieko neliko…
gruodžio dešimtą
pirštai stingo
berūkant
burbule,
turėjau su savimi knygą
vaikščiojau pajūriu
išrėkiau jūros vardą
Sarmatija!..
burbule,
myliu Baltarusiją visa širdimi ir viską, ką galėjau, padariau…
miškas kvepėjo mišku
krantas nedvelkė jūra
manęs neateis
man reik išsiverkti
pasivaikščiot miške
šąlančiais pirštais
kaip gyventi toliau,
burbule?..
pradėjau žiūrėti tiktokus
rinkti žalių atspalvių lėkšteles
violetines rožines žvakes
atsisakiau sumanymo
susideginti aikštėje
man reik išsiverkti
kaip gyventi toliau
klykavo žuvėdros
į batus šiek tiek prisėmiau vandens
ši nauja patirtis — burbulas
grožis ramybė
nuostabios žvaigždės
labai statūs laiptai
tamsūs labai
senoji Ryga
su atviru langu
tik po mėnesio sugebėjau pravirkti
NADZIEJA
draugą sulaikė
pirmą išankstinio balsavimo dieną
lyg vaikiškam sapne —
bėgi ir tikiesi
kad nepagaus
jau dvi valandas neatsakau mamai
sakiau kad į Kyjivą trumpam
galbūt sėkmė nusišypsos ir žvilgtelsiu į jūrą…
iki sausio
tiesiog atidėliojau visą savo gyvenimą
mes privalėjome grįžti namo
mes privalėjome grįžti namo
nenumaldomai troškau balsuoti
rodės dar vienas jau lemiamas postūmis
ir viskas bemat susitvarkys
pabundi vėl kas nors
suimtas pagrobtas sumuštas
prabusdavom ir plūkdavomės
su mumis tai bus visiškai kitaip
su mumis tai bus visiškai kitaip
tai tik gatvės čia visa tau tuščia
sugebėjau priimti save vieta nesvarbu
jūra
ramus tikėjimas pergale
taip padedant sau
būti čia ir dabar
ar mes nebegrįšim?
kažkokios kvailystės
ištrenkiau jas
pirmąkart per vasarą girdėjau svirplius
jei grįžtum dabar — kelias tiesus areštinėn
jei grįžtum dabar — kelias tiesus areštinėn
dar per anksti
Maksas pokštauja visuose laiškuose
o man tik ašaros veržias
aš su niekuo net atsiveikint negalėjau
PALINA
aš tiesiog noriu namo
aš tiesiog noriu namo
aš tiesiog noriu namo
aš tiesiog noriu namo
sušikta emigrantė
DARIA
valand
mėnesį
pusmetį
ir dar vis
iki šiol
pustuščiame autobuse
pavienėmis saulėtomis dienomis
lietui pliaupiant
iš tiesų
nuotoliu
gyvenu Baltarusijoje
P.S.: Atsisveikinant labiausiai sujaudino tai,
kaip stipriai dėl manęs pergyveno brolis,
mes niekad iki rugpjūčio įvykių
nebuvome tokie artimi…