EILĖRAŠČIAI

EILĖRAŠČIAI

Oleksandr Boboshko
Vertė Artūras Valionis
 

 
***
O prisirpusios putino uogos
soduos lyg kraujas raudonos.
Ir sprogimų griausmas aidėjo aplinkui, ir žuvo žmonės.
Angelai bejėgiai
virš kapų ratais skraidė,
slėpės nuo skeveldrų klastos
tankumynuos
giraitės.
Keturioliktuosius metus prakeikė našlės raudodamos;
į neviltį žemėj gyvenantys puolė – nelaikė to nuodėme.

Auksinę ir tamsiai raudoną lają
stepių vėjai šiaušė
primindami vasarą,
mėtų ir gelsvių aromatą pakriaušėj.
(Apsaugok, Dievo Motina,
nuo žaizdų kiekvieną iš mūsų
o nuo visiškos ochlobistinacijos [1] –
tuos anoj
pusėj).
Rytai ne visada
reiškia auštantį
rytą.
Gyveno kartą šuo…
Seniai. Dar iki karo.
O, kaip gailiai staugė šunytis!..

Įgavo kartų prieskonį dalykai,
kadaise buvę kasdieniai ir įprastiniai.
Eilinis traukinys, pabėgėlių pilnas,
dunda
per dykynę…

[1] Turimas omenyje rusų aktorius ir scenaristas Ivanas Ochlobystinas, aktyviai remiantis teroristinės rusijos valstybės invaziją į Ukrainą (vert. past.).

***
Ir kur gi tu leki lyg pakvaišęs!
Raudonai kryžkelės plaukia.
Ten, kur dreba žemė, į karo palaukes?
Į nuvytusią žolę, rugius, kur liepsnos laižo?

Tikėjimas prasmės nebetekęs;
per dūmus horizonto nebematyti…
Kas ten taip dirbtinai riaumoja prie tako,
kad derlių prarado daržo sklypas?

Nerūpi niekam, kad agurkų nebegausim.
Kam tos morkos, pipirų aštrumas.
Širdy vien neviltis ir skausmas.
Koks jis kartus, Tėvynės dūmas!

Na, kur tu, kvaileli? Palauk.
Manai, kad kitur bus lengviau?
Kažin, ar tokią vietą rasi.
Kraujuojanti karštoji fazė
vis tęsiasi,
tęsiasi,
tęsias…

***
Meilės paukščiai, greičiau parskriskit
į primirštus mūsų sielų lizdus…
Šimtai salomėjų mirtį nešančiam šoky
reikalauja
mūs pirmtakų
galvų.

Dega vėliava, kaimyno padegta,
pažymėtam ekspresui nuo bėgių tenka nuvažiuoti.
Tūkstančiui išsiskyrimų – vienerios vestuvės,
tik vienas prisikėlęs – iš visų nukryžiuotų.

O dangus siunčia tai cunamį, tai tvaną,
bedievius be pastogės palieka…

Sugrįžkit, paukščiai keliauninkai jūs mano –
išgelbėjimo meldžiam, daugiau nieko.

***
Pakaks skalambinti tuo varpu,
gana tos aštrių žodžių kankynės,
nervus kas kelios minutės
vis apraminant stipriais nektarais.
Caras pražilęs išgirsta
džiaugsmingą apgirtusį balsą:
„Papulkininkis Tesėjas.
Labirintai išminotaurinti!“

„Dėkoju, sūnau… Ruoški krūtinę „Georgijui…“
Palinksta virš žemėlapio,
laimingas labai ir pavargęs
Sala, lig šiolei kažkodėl
neužimta,
krenta į akis,
ir girtos vizijos staigaus įsiveržimo
į galvą šauna.

Tačiau tiktai naktis žvaigždėta
dėmesį kreipė į mintis senuko.
Ore tvyrojusi ramybė
pristabdė armados slinkimą
kiek tik išgalėjo.
Dar gyvavo viltis: malonę
visagalio dangaus
pasmerktiesiems išmels
medicinos sesuo Ariadnė.

***
Karas buvo visur. Peronas, žaizdos, sprogimai.
Kažkieno negyvas šuo. Kažkieno žuvęs sūnus.
…ant metro užrašyta „Nėra išėjimo“,
net jeigu ir būtų, neužtektų jėgų.

Teleekranas gąsdino mastais dar didesniais.
„Gelbėkim sužeistuosius!“, – trimitavo stulpai.
Karininkų jaunosios našlės nuvyto be laiko…
Buvo kas piktinos: „Jie ne mūsiškiai, gelbėt nereikia“.

Tai tęsias ir dabar. Neslopsta mano įniršis
ant tų, katrie ant svetimo malūno,
jau tiek likimų permalusio,
taip energingai vandenį vis pila;

ant tų, katriems „bile tik rublis“,
katrie ir šiandien noriai – į Sudaką, Koktebelį.
Tie tūkstančiai mirčių
lig šiol jų kažkodėl neatvedė į protą.

***
Balos gelmėje mėnuliui ne vieta!
Pažvelki į dangų – ir ten jį sutik akimis.
Liūdnai įprasta rudeninė naktis.
Šąla medžių tankmė, nors ir prabangiai aprengta.

Sustiprėjus širdis išsiropš iš kulnų
lėtai, tačiau užtikrintai ir amžiams.
Jei baimei lyg Judui tvirtą kilpą paruoši,
į pašalį nerimas trauksis nukryžiavimo laukiant.

Tad su rūškana susidorok, iltis aukščiau, šerne atkaklus!
Dangus tavo pusėj. Atsiskleidžia šaltu lietum,
kai prireikia karštį jausmų atvėsint,
o per spalio audras – pirmojo sniego šydu.

Pusei tavo gyvenimo likus ligi mirties valandų
nedrįsk pagalvoti: „Gal vėliavą baltą iškelti“.
Net nemėgink.