EILĖRAŠČIAI
Svetlana Lavochkina
Vertė Artūras Valionis
Karpio sriuba
Donecko Sergejaus Prokofjevo oro uostas
2014 m. kovo 26-oji
Žuvies furgonėlis stabteli prie namo.
Aš tokia išlaidi pastaruoju metu. Į mane visai nepanašu –
pakloti dvylika žalių už stambų karpį,
tiksliau – karpio patelę, gyvą, su ikrais. Maudosi dabar
paskutinįkart, vandenyje iš laistymo žarnos.
Trumpi išilginiai brūkštelėjimai peiliu.
Pelekai skaudžiai beda pirštus.
Suvarau ašmenis į jos kloaką.
Peilis slysta pilvu
lyg per sviestą.
Delne slidus ikrų gniutulas,
išpampęs nuo savosios neapdorotos jėgos –
apkloju jį miltų kailiniais
ir į įkaitintą keptuvę su sviestu – vitaminų
bomba iš traškaus aukso – taip, kaip jis mėgsta.
Graikiškas receptas, žuvienė paprasta kaip ABC.
Čiobreliai, salieras, petražolės, porai.
Išspaudžiu citrinos sulčių, pabarstau druska, pipirais.
Matematika paprasta – žuvis žūsta maisto grandinėje,
o aš gaunu pelno – nesočiųjų riebalų rūgščių.
Lėktuvas leisis laiku. Neriu eskalatoriumi žemyn.
Mano labutinai nuolat įstringa tarp pakopų.
Vėl išlaidumas, man nebūdingas.
Už kelių savaičių kojos ištins,
ir bateliai už tris šimtus žalių bus per ankšti.
Žuvienė šyla. Nepernešu jo apgirtusio,
tačiau šiandien nupirkau jam horilkos.
Bet jis to dar nežino. Paslaptį patikėjau tik
milžiniškam kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo
veidui ant aukštos muitinės sienos.
Oro uostas švyti šviežia oranžine spalva.
Keleivių kaklai dvelkia prancūziškais kvepalais.
Aš sakalė, turiu padėti kiaušinį,
pilną gyvybės, man auksinio nereikia
(lokvą sode galima patręšti ir kitokiu kompostu).
Didžiulį grobį nešdamas
mano sakalas iš Europos parskrenda lizdan.
Jis mano sukčius, apgavikas, mergišius,
bet mūsų debetas ir kreditas subalansuoti,
mes gera pora.
Kaip ramiai jis miega, nė menkiausio knarktelėjimo naktį.
Sapne jo trūkumų ešelonas besvoris.
Kaip jis kerta pietus,
kaip iškiša liežuvį, šlifuodamas varį,
kaip vadina save graikų dievu.
Suirzus višta
2014 m. gegužė
Tau aiškiai kartoju, tūkstantąjį kartą,
tu pamišusi. Nenoriu atsakinėt nei „taip“ nei „ne“.
Su tavimi buvau, esu ir būsiu.
Ko vėl pyksti?
Pažvelk į ultragarso nuotrauką: berniukas, gyvas ir sveikas,
jau meliono dydžio, riešutėliai ir gaidukas aiškiai matyti!
Tu, valkata, parsiradai iš Miuncheno tokiu patenkintu snukiu,
tarsi būtum su kažin kokia ten vartęsis visą naktį.
O tau, durne, neatėjo galvon, kad mano veidas
tiesiog spinduliavo džiaugsmu dėl stambiausio gešefto gyvenime?
Lindai į mano vaiberį, vatsapą ir feisbuką.
Ir ką, radai įrodymų? А? Tai ir užtilk.
Džiaukis, kad nėščia, o tai skelčiau antausį –
Ko čia išvis loji, kai viskas taip puikiai einas?
Ragas, kaip puikiai! Puikiau nebūna!
Į parduotuvę ramiai suvaikščiot negaliu,
koks nors kamufliažinis išgama būtinai užlįs be eilės.
Kur mūsų kaimynai? Kodėl neužsuka pas tave butelio perlaužt?
Nė išskristi iš čia negalim: oro uostas vieni griuvėsiai.
Užpilk pilną baką, kol dar yra degalinėj benzino!
Daugiau nenoriu klausytis. Leisti orkams išniekinti mūsų gražiuosius namus?
Švaistyti per vargus uždirbtus pinigus svetimam nuomojamam narvui?
Saugus narvas su langu į šiukšlyną šimtą kartų geriau,
nei vaizdas nuo šios terasos į apšaudymų fejerverkus virš upės.
Vis dar painios mamos ir tėčio balsus,
o haubicą nuo minosvaidžio jau lengvai atskirs.
Taip, Doneckas dabar kenčia, bet neilgam:
nešvarius baltinius pernakt išskalbs,
ir ryte jie spindės švara tarsi sniegas Džomolungmoj.
Jei trokšti čia ir toliau gyventi, ar nematai,
kad tvoros dažai apsilaupę, gal aklas ar ką? Visąlaik užsiėmęs,
bidė va nupirkta voliojas, o pritaisyti laiko jau gerą pusmetį nesurandi.
O kaip manai, babkės iš kur? Kaliau be atvangos.
Ar nematei, kiek visko padirbinau tam viešbučiui?
Šimtas nerūdijančio plieno rožių, chromuoti Masandros vynmedžiai,
sunkūs lyg girnos. Varpinės dydžio bitės formos sietynas,
dvidešimt bronzinių musių vonios kambariams liukso klasės apartamentuose.
Pačiu laiku suspėjau darbus pabaigt ir sėkmingai užsakovui išsiųst,
jau kitą rytą banditai užgrobė visus užsienin keliaujančius krovinius.
Nemeluok. Ištisas dienas piketuose tryneis,
geltonai-mėlyna vėliava mojuodamas ukrainietiškas dainas traukei.
Ir ką, padėjo? Išgraužk!
Pameni tą prie stulpo pririštą moterį,
apvyniotą tavo taip mylima vėliava?
Kai įsiutus minia jai spjaudė į veidą, kumščiavo į pilvą,
Rembo tu mūsų, ar sustabdei savo džipą?
Šalia jos stovėjo vienas orkų su patranka,
o mano bagažinėje tik dėžė alaus.
Meldžiu Dievo – kad tik gimsiantis sūnus
nepaveldėtų tavo bailumo.
Įžeidinėk bjauriausiais žodžiais, jei jau taip noris pasismagint.
Sąskaitoj turim penkiolika štukų eurų, niekas mums nebaisu.
Jei reikės, pabėgsim į Vokietiją, susirasiu ten darbą,
juk ne veltui aš Kalvystės konkurso pasaulio čempionas!
Joks tu ne čempionas, o antrarūšis tylus molis.
Jiems į mus nusispjaut, mes nepriklausom jų klubui.
Ir apskritai, kas tau duos darbo vizą?
Tavo kurva iš Miuncheno?
Raminkis! Yra variantų. Šildyk kiaušinį, perėk,
padalinsiu kyšių blokposte,
pabėgsim į Kretą. Ten žvejosiu ir rinksiu alyvuoges.
o jūs abudu, tu ir viščiukas, vaikščiosit pajūriu.
Asilas… vidurnaktis jau, o mūsų
nesugebi nuvežt bent į Artiomo ir Panfilovo gatvių
sankryžą, kur taikėmės dar iki karo:
vandens purkštuvų, tų nakties delfinų, taškomi purslai
į tarakonines tankistų lenktynes pavirst suspėjo.
Niekur mes nevažiuosim per šitokią tvanką:
Mūsų lizdas jaukus, su kondicionieriumi.
Mesk tą šluotą, suirzus tu višta,
priglostysiu tavo pasišiaušusias plunksnas.
Nagi, eikš pas mane, gulkis šalimais.
Machaonas
Doneckas, 2014 m. rugpjūtis
Mano sparneliai – brangios saulės baterijos:
rubinai, safyrai, opalai auksuotoje smaltoje.
Aš neapmuitintas, vaikų neauginu, skraidau tvankoje palaimingas.
Pirmapradis dailininkų ir poetų globėjas,
švelnus ir nekaltas apatinių sijonų šilkas,
bučinių plazdesys, ažūrinis pakylėjimo magas,
audringų smulkmenų riktas.
Straubliuku rožes skanauju –
iš nektaro skonio jų rūšis atpažįstu.
Iščiulpiu abrikosus, kriaušes, jaučiaširdžius pomidorus
apleistuose karo pabėgėlių soduose.
Mirčiau išsekęs, jei tik liesai maitinčiaus.
Mano gentainiai ramiuose kraštuose neniekina mėšlo,
o aš lyg koks Rokfeleris čia kasdien puotauju.
Mano nagučiai tvirtai įsikibę
rožinio glotnaus žiedlapio.
Bet ūseliai iškart atpažįsta: ne, tai ne rožė.
O labiausiai tai po perkūnijos mėgaujuos –
bet ne po tos nuobodžios, kai Dzeusas timpanus padaužo,
perkūnija čionai – dirbtinė žudikiška diastolė,
tušria konvulsijų sinkopė lavonyno prieštaktyje.
Esu ragavęs abiejų pusių kareivių:
tankistų, lakūnų, desantininkų, artileristų.
Mano straubliukas smagiai važinėjosi kraujagyslių atrakcionais:
deja, mišinys per kartus. Pagyvenę žmogėdros kadais buvo pareiškę:
„Nėra nieko saldesnio už berniuko rankutę“,
o man didžiausias skanėstas – civilės moters pažastis,
jos sūri ramuma, natrio spindesys, rūpestingas cinko švelnumas.
Velniop tie apšaudymai. Medlievos uogas surinkusi, ėmėsi lokvos.
Na ir užsispyrus! Kad ir kas dėtųs aplink, visą krūmą
nusprendė apskinti, kol kibirėlyje kaupas netilps.
Kairioji šlepetė ištirpo – liko tik guminė bala,
dešinę smūgio banga nusviedė ant gretimo stogo.
Sustingęs irisų stiklas, grikių plaukų konfeti;
pilvas nelyg kopūsto galva džinsinių šortų lape.
Jo džipas stabdydamas cypia lyg milijonas pelyčių.
Namas ir kalvė – sveiki, vartai šviežiai nudažyti. Ant viryklės virtuvėj
kunkuliuoja žuvienė. Naujas bidė pritaisytas, nušveistas chloru.
Sode išsiplaiksčiusi derliaus gausa – o aš ilsiuosi
ant jos kojos didžiojo piršto. Mano sparneliai – saulės energijos pliūpsnis.
Pakyla virš manęs baltas išprotėjęs jo sportbačio padas –
ir aš jau nebe drugelis, o tik lipni auksinė puta.
Šį rugpjūti mane gerai užvežė adrenalinas.
Vandenilinė mano širdis matuojas ekstrymo kostiumą.
Marso virsmo į vabzdį jokiame mite neaptiktume,
bet dievams nusišvilpt į pilkas mirtingųjų fantazijas.
DONBASO ŽEMIŠKŲJŲ MALONUMŲ SODAS
2014 m. gruodis
Ei, kaliny Arkadijau, gal pakaks ilsėtis.
Savižudybė savižudybe, bet niekas tavęs neatleido
nuo tavo pilietinių pareigų.
Lįsk greičiau iš kapo žygdarbiui,
pažadu tau amžiną šlovę,
bent jau abiejuose mano smegenų pusrutuliuose.
Esi didžiai talentingas
sukčiavimo priešakinėse linijose.
Kilimėlis parijams grotuotoje karalystėje,
o sunaikinai kalėjimo vilkų gaują
absoliučiu savo ligos gudrumu –
tačiau iki pergalės dar toli.
Iš šiaurės atsėlina nauji vilkai
prasegtomis kelnėmis.
Nuo Raudonkepuraitės
nuplėšę sijoną
užvilko ant imperinės matrioškos
liulančio liemens.
AIDS „rusų pasaulio“ aprėdais
išspiria duris kojomis,
tėškia patranką ant derybų stalo,
įrašo išvirkščią
rūgštinę žymę
žemakakčių matricoje,
išverčia F. M. Dostojevskį
į veršių litaniją
kad plebėjai įsikirstų.
Ir netrukus
visomis Vėjų rožės kryptimis
maras aplenks
ką tik gimusį kūdikį.
Tūkstantmečių sandūroje
padirbinėdavai Vermejerio drobes.
Atskaičiuok dar porą šimtmečių:
ar tau užteks užsidegimo
aštriabriauniam avangardui.
Arkadijau, užsakau tau triptiką
„Donbaso žemiškųjų malonumų sodas“
a la retrovirusinis Boschas.
Tavo drobė — horizontas,
nuodas lėktuvams,
trąšos menininkams.
Pradėk nuo gėlėto fono:
ištisus metus žydinti pieva.
Nuostabusis „Rugiagėlių“,
„Bijūnų“, „Tulpių“ spindesys.
Infraraudonųjų spindulių spalvų paletės nepamiršk:
lavonams – mėlyna,
violetinė – suniokotoms viloms.
Avietinė – transporto priemonėms.
Gyviems kareiviams – tamsiai raudona.
Tikiuosi, neprieštarausi,
jei sumokėsiu tau už dažus.
15 štukų eurų – juos smulkiai sutryniau
į amunicijos pigmentus
mano batalionui.
O sėmenų aliejų sėkmingai pakeisime krauju.
Ar žinai, kad Pirmojo pasaulio šalyse
sergantys ŽIV liga
vartoja inhibitorius,
ir gyvena nelyg sveiki,
tiesiog puikuma.
Taip ir tavo, Arkadijau, ore pasklidęs šedevras
bus gydomasis Donecko
miesto balzamas.
Kairioji varčia
Bavarijos Alpės.
Liza karališko dydžio lovoje,
Jos galva man ant peties.
Pamenu, kaip apsimestinai troškau, kad pastotų –
Europa–netekėjus pana, nuo jaučio iš Rytų bloko.
*
Lėktuvas leidžias laiku.
Visa žydinti lyg grikių laukas
Lara mane pasitinka,
suokalbiškai nužvelgia,
pro prancūziškus kvepalus jos plaukuos
užuodžiu silpną virtos žuvies kvapą.
Eskalatorius pravažiuoja Prokofjevą.
Ji išsitraukia aifoną ir išdidi beda
į nuotrauką – dvi juostelės,
testo ryškesnė už kontrolinę.
Jos idiotiški labutinai nuolat įstringa
tarp pakopų.
Suuodė apie mano europinius nuotykius:
ir taip kaskart, kai tik į kairę nusuku.
Lara, nėra tau ko baimintis.
Myliu tik tave, mano surūgėle.
Vidurinioji dalis
Nuo metalinio sosto nusileidęs
karo dievas Marsas
apsigyveno nariuotakojų kūnuose.
Pamatysi negyvą vabzdį –
žinoki – tai jis.
Kaskart, kai jį kas bando pritrėkšti,
panyra ekstazėn.
*
Lara sode.
Mėsėdis machaonas
ant jos nejudančio piršto.
Nuo šiol mano dialektika –
mano ginklo trajektorija.
Optinis taikiklis – duslintuvas – priešas:
ant terikono snaiperis,
žaibiškas sakalo greitis
išsiuvinėtas ant jo
maskuojančios striukės rankovės.
Merapis, Vezuvijus, Reinyras –
trijų ugnikalniukų susibūrimas
ramaus ežero mėlio pustoniuos.
Vadinau jį
kasyklos Rivjera,
Donbaso Krymu,
stepių Kajo-Koku –
slaptų pasimatymų vieta.
Dabar čionai – ugnies pozicijos.
Dešinioji varčia
Surijau antpečius.
Kabėjau aukštyn kojomis.
Jei Donecke būtų haremų,
pasisamdyčiau eunuchu.
Mano kairioji koja pririšta prie manojo džipo,
dešinioji – prie BTR’o. Mašinos startuoja
į priešingas puses. Amato netektis —
snaiperio privilegija.