2.

2.

toni lashden
Vertė Artūras Valionis

 

Ketinu parašyti savo krakmolinga, traškia kalba: „Мы пераехалі за адну ноч“. Bet ką gi tai reiškia?

Ar supranti, ką turiu omenyje, kai sakau: mes pervažiavome per vieną naktį? Dar būtų galima pasakyti: pervažiavome su dviem lagaminais. Buvome priversti išvažiuoti.

Žmonės pareiškia: mes negalėjome ilgiau pasilikti. O tada nusuka kalbą ir šneka apie kitus dalykus: produktų kainas, kaip gauti vizą, kur leisti vaikus į darželį. Šnekėjimas virsta triukšmu, pridengiančiu šviežią, atvirą žaizdą. Bet jos pėdsakas driekiasi; nuo kartaus pūlingų išskyrų kvapo nevalingai susirakina žandikaulis.

Sakau: pažiūrėsim, kada bus galima grįžti.

Čia tokia slapta baltarusių kalba.

Aš tau išversiu, apie ką čia.

Tai reiškia: grįžti jau nėra kur.

*
Mes pervažiavome per vieną naktį

Tiesą sakant, aš niekur nepervažiavau. Išvažiavau atostogų.

Tuos kelis mėnesius iki atostogų taip bijojau būti sulaikyta, kad ši baimė persekiojo mane visur.

Aš bijojau – bet ir toliau gyvenau Minske. Vaikščiojau gerti kavos, susitikdavau su saujele likusių pažįstamų (visiems jiems buvo skirta baudų ir parų arešto už dalyvavimą protestuose, ir aš nuolatos klausinėjau savęs, kodėl jie nebijo, o aš štai bijau, kodėl jie nebijo, o aš bijau). Skaičiau knygas ir lankiau tuščius muziejus, važiuodavau už miesto ir klausydavausi pulsuojančios tylos:

(nuvažiavusi į mišką, griūdavau į pusnį, apsikasdavau sniegu ir apsimesdavau mirusia. Tik tuomet kankinantis nerimas atsitraukdavo tarsi susidomėjimą praradęs plėšrūnas. Tame lediniame kape aš įstengdavau giliai kvėpuoti. Tik ten jaučiausi saugi)

Kad ir kur būdama, kad ir su kuo leisdama laiką, visąlaik bijojau būti sulaikyta. Pasakojau apie šią baimę terapijos seansų metu, aprašiau dienoraštyje. Nešiojausi ją kaip akmenis suknelės kišenėse, pasirengusi bet kurią sekundę nuskęsti paranojoje.

Sau kartodavau: jeigu būtų norėję mane sulaikyti – jau būtų sulaikę. Jei būtų sekę ir domėjęsi, kuo užsiimu, ką veikiu – aš jau tai žinočiau. Žmones areštuodavo už komentarus internete, už raudonai–baltus drabužius, už tai, kad jie neteisingai pasižiūrėjo į mentą ir tasai patyrė nepakeliamų dvasinių kančių. Žmones areštuodavo už viską ir už nieką. O manęs neareštavo.

Nuolat galvojau, kodėl manęs neareštuoja. Todėl, kad aš trans*, ir mano socialinis vardas nesutampa su vardu pase? O gal todėl, kad mano mama gydytoja? Todėl, kad nelabai ką rimto nuveikiau? Ar todėl, kad tinkamai pasirūpinu savo saugumu? Gal todėl, kad nekeliu jokio pavojaus?

Kiek jėgų atima nerimas? Išsiurbia visą tavo gyvybę, visą tave išgręžia, išdžiovina, palikdamas įtrūkius kraujuojančiame viduje.

Išvažiavau atostogų, nes su А. pažiūrėjome dokumentinį filmą apie baudžiamąją psichiatriją. Filme parodė psichiatrijos dispanserį. Tą, į kurį aš pati esu važiavusi tuomet, kai pirmą kartą išėjau iš proto. Žiūrėjau į tuos pažįstamus pastatus ir klausiausi žmonių pasakojimų apie tai, kaip jiems davė tablečių, nuo kurių jie negalėjo judėti ir kalbėti, kaip tikrovė slinko tolyn nuo jų, ir kaip nuosekliai, diena po dienos, pasipriešinimas tapo neįmanomas.

Kai A. užsnūdo, išėjau į koridorių ir atsiguliau prie laukųjų durų. Pagalvojau, kad jei silovikai įsiverš į mūsų butą, manęs jie iškart nepastebės ir užlips man ant pilvo. Ir galbūt, jei man pasiseks, dėl to susidarys hematoma arba bus pažeisti kokie nors vidaus organai. Tada mane pirmiausia privalės siųsti pas gydytoją apžiūrai, negalės iškart išvežti į psichiatrijos dispanserį ir ten pastatyti lašelinę.

Tokios mintys sukosi mano galvoje.

*
Vasario 24-ąją gulėjau viešbučio kambaryje ir klausiausi jo beprotiškos kalbos.

(rezervuojant kambarį buvo parašyta: nuostabus vaizdas į kalną. Tamsoje kalnas ištirpo aplinkoje ir atrodė, kad tiršta ir begalinė naktis plūsta iš visų pusių, užliedama slėnį)

Bandžiau suprasti, ką jo žodžiai reiškia. Ką jis turi omenyje? Parašiau draugams, kad reikia tučtuojau pirkti bilietus, nes ryte nebebus įmanoma niekur išvažiuoti (ir iš tiesų ryte nebebuvo įmanoma niekur išvažiuoti, vienintelės aviakompanijos saitas užlūžo, bilietai į visus skrydžius buvo išpirkti dviems mėnesiams į priekį, niekas nenorėjo likti Baltarusijoje, niekas). Parašiau į savo darbinį paštą, kad turime pradėti evakuoti žmones iš Ukrainos, visų pirma, iš pietinės ir vakarinės jos dalių.

Noriu parašyti atvirą ir aštrų tekstą, kad sužinotum, kad galiausiai sužinotum, ką reiškia suvokti, kad aš niekad nebegalėsiu grįžti, kad aš niekad nebegalėsiu grįžti, kad aš niekad nebegalėsiu grįžti, kad aš niekad nebegalėsiu grįžti.

Nežinau, kur galėčiau rasti tinkamų žodžių, kad tau paaiškinčiau, kad kuo tiksliau apsakyčiau, kaip artyn, šiek tiek uždelsdamas, slinko siaubas, kuomet rašiau: „Reikia skubiai išvykti“ – o pati netikėjau, kad tai iš tiesų būtina. Nėra tokių žodžių. Mano nepakeliamas, neįgarsintas skausmas išguldytas vienaplanio teksto sluoksnyje.
Mano skausmas virto šiais dviem sakiniais: mes pervažiavome per vieną naktį (ir nuo to laiko) aš niekad nebegalėsiu grįžti.

Penktą ryto paskambinau A.

„Pabusk, prasidėjo karas“ [1].

*
Sakau tau: „Mes pervažiavome per vieną naktį“ – ir imu kvatotis, bet man nejuokinga.

А. niekad nebuvo skridęs lėktuvu ir nėra buvęs užsienyje. Nupirkau jam bilietą į šalį, kurioje pati nė karto nesu buvusi, ir jis ėmė krautis daiktus. А. neturėjo jokio daugiau ar mažiau tinkamo krepšio, tad jam teko nuvažiuoti pas mano močiutę ir pasiskolinti mažytį rankinio bagažo lagaminą.

Kol važiavau taksi, padėjau evakuoti žmones, ir nuo to sekinančio darbo mane užsupo. Tas pirmąsias dienas prisimenu kaip dusinantį pykinimą, kylantį iki pat gerklės. Išsižiotum – pradėtum vemti bjauria juoduma.

А. man be perstojo siuntė daiktų, kuriuos ruošėsi pasiimti, nuotraukas. Visą naktį nemiegojau, todėl, išnirusi iš darbinio smogo, peržvelgiau jas atmestinai, nelabai suvokdama, kokia jų prasmė, nesugebėdama iki galo suprasti, kas vyksta.

Vienoje iš nuotraukų pamačiau, kad jis deda į lagaminą puodelį. Tokį be ryšio, visiškai niekuo neypatingą geltoną puodelį.
Surinkau jo numerį ir išgirdau sutrikusį „Labas“. Vos tik pasigirdo jo balsas, mano kūnas tarsi pašoko iššiepęs dantis.

Netikėtai pačiai sau, staiga pradėjau bartis su А. Rėkiau ant jo siaubingai ir įnirtingai, taip rėkia žmonės, kuriems nebelieka nieko kito.

Šaukiau ir klausiau, kam jis ima šitą puodelį, nejau nėra kitų, svarbesnių daiktų, kuriuos reikėtų pasiimti, gelbėjantis nuo karo (iš tiesų aš klykiau: KOKIO BYBIO TAU TAS SUPISTAS PUODELIS TU KĄ VISAI JOBNUTAS NEGI NĖRA KITŲ DAIKTŲ KURIUOS BŪTINAI REIKIA PASIIMTI  – taksistas atsisuko, bet man buvo nusispjaut. Norėjau pravirkti – bet negalėjau, ir todėl visa mano neviltis virto šiuo klyksmu). А. klausėsi, bet nieko neatsakė – paprasčiausiai padėjo ragelį ir daugiau nuotraukų nebesiuntė.

Naujuose namuose kasdien stebiu, kaip А. geria iš šio puodelio. Ne pats geriausias ir gražiausias puodelis, jam padovanotas mamos. Žiūriu į jį ir jaučiu pavydą apmaudą apgailestavimą liūdesį vienatvę ilgesį apleistumą neviltį nostalgiją pyktį aš jaučiu pavydą apmaudą apgailestavimą liūdesį vienatvę ilgesį apleistumą neviltį nostalgiją pyktį. Aš pripildyta iki pat kraštų. Žingsniuoju atsargiai, kad neišliečiau savęs ant kitų.

Jis turi šį puodelį.

O aš nieko neturiu.

[1] Bet juk karas prasidėjo dar 2014-aisiais?