Laiškai Maryjai Kalesnikavai, 2022 m. liepa
AU
Vertė Artūras Valionis
2022.07.03
Brangioji Maša, įdomu, ar nuo sausio mėnesio gavote bent vieną mano laišką ar atviruką. Birželį jų išsiunčiau 15, ankstesniais mėnesiais dar daugiau. Šiandien, liepos 3-iąją, praūžė labai stipri audra, gamta tikriausiai ja džiaugėsi. Skaitau ir per TV žinias matau: Minsko gatves užliejo tiek, kad žmonės jose maudėsi. Koncertų vietose žmonių nedaug. Ypatingo džiugesio niekas nerodo, gali būti, kad ir dėl tvankos. Šiandien pavėsyje buvo +30С. Kai sutemo, fejerverkų beveik negirdėjau.
Tokiame karštyje labiausiai norisi miego, tad aš ir miegu, kasdien būtinai po valandą ar pusantros. Galva praskaidrėja tik duše, kai pili ant jos šaltą vandenį, bet visąlaik juk nepilsi. Galvoju apie tai, kaip jūs laikotės…
Maša, kalėjime turbūt lengva pasiduoti nevilčiai, nors jūs, žinoma, stipri. Bet vis tiek noriu jums perduoti, kad žinotumėte, jog apie jus galvojame, kasdien prisimename ir laukiame.
Norisi tikėti, kad bent kai kurie iš mano laiškų jus pasieks. Na, o jeigu ir ne, archyvuose liks jų kopijos.
Apkabinu, A.
2022.07.06
Brangioji Maša, šiandien nuostabi vasaros diena. Nulijo ir jau nebekaršta. Tik žmogus gali viską sugadinti, o gamta sutvarkė taip, kad galėtume palaimingai džiaugtis vasaromis. Namie dėviu šortus. Padirbėjau namuose su malonumu, po to dar užteko jėgų nueiti į biblioteką ir peržvelgti, kaip suredagavo mano rankraštį. Man tai geriausias vasaros užsiėmimas. Daug blogų dalykų vyksta pastaruoju metu, bet šiandien man vis tik pavyksta džiaugtis gyvenimu, nes oras geras, vasaros vakaras šviesus, medžių tokia daugybė, kad šlamantys jų lapai paslepia namą priešais ir jautiesi lyg vasarnamyje, stalinė lempa maloniai šviečia, ir aš nepavargusi, priešingai, visiškai šviežia galva.
Šiomis dienomis aplinkybės tokios, kad dauguma žmonių nesijaučia laimingi ir jaučia gėdą net kai aplinkybės to nereikalauja. Gėdijasi, nes saugūs, nes laisvi, nes gali išvykti iš šalies į užsienį ir ten pasilikti. Daugelis pergyvena. Aš džiaugiuosi, kad šiandien man viskas gerai. Visiškai sutinku su jumis, kad gyvename vieną kartą ir turime suspėti pasijusti laimingi.
Tikiuosi, kad ir jums Gomelyje pavyks pajusti nors kiek džiaugsmo, kad jums, Maša, viskas klostysis kiek įmanoma geriau.
Gaila, kad mūsų laiškai jūsų nepasiekia, bet viliuosi, kad galiausiai jie pradės atkeliauti iki jūsų 🙂
2022.07.24
Brangioji Maša, laiškus dabar siunčiu rečiau nei anksčiau. Žinau, kad jums jų vis tiek neperduoda, tad rečiau ir rašau… Tačiau jus prisimenu ir vis galvoju, kaip jūs ten. Manau, kad beveik visa šalis ir tie, kurie dabar užsienyje, laukia tik vieno: kad būtų paleisti politiniai kaliniai, kad visi galėtų grįžti ir gyventi laisvoje šalyje, laisvai ir ramiai kvėpuoti, nebijoti to visur tvyrančio smurto. Gyvenu šiuo laukimu.
Šiandien dar kartą peržiūrėjau jūsų pasisakymo vienoje radijo stotyje gabaliuką. Man atrodo, tai buvo jūsų pirmoji kalba radijuje. Ten taip gerai ir nuoširdžiai kalbėjote. Skaudu žiūrėti 2020-ųjų vaizdo įrašus ir nuotraukas. Taip norisi, kad blogi laikai jums ir mums visiems kuo greičiau baigtųsi.
Maša, linkiu jums stiprybės, sveikatos, geros nuotaikos ir kuo greitesnio išlaisvinimo. Žinau, kad visų ten esančių dvasią pakelia vien jūsų buvimas.
Stipriai apkabinu, A.
2022.07.27
Brangioji Maša, galvoju, kiek jau laiko prabėgo nuo sausio, kai jūs „pervažiavote“. Pergyvenau ne tik dėl paties fakto, bet ir dėl to, kad jus perkėlė į kitą miestą. Verkiau, kai stovėdama priešais koloniją gavau jūsų laišką. Aplinkui iškart tapo tuščia. Dabar tenka ištverti ir tą tuštumą. Trukdo susirašinėti, nepraleidžia laiškų, specialiai kankina žmones, tarsi tai galėtų kažkieno gyvenimą padaryti geresnį. Tik kieno? Nesuprantu tų, kurie gyvena nenuveikdami nieko gero ir prasmingo, visą savo gyvenimą paskirdami blogiems dalykams. Juk tai siaubinga – nemylėti ne tik kitų, bet ir savęs, taip paverčiant savo gyvenimą niekuo. Tokius galima tik užjausti. Nors galbūt jie paprasčiausiai taip sukurti, kad to nesuvokia?
Kai jus perkėlė, per žiniasklaidą sugebėjote perduoti žinią, kaip reikėtų ištverti artimųjų ir visų politkalinių įkalinimą. Tuomet vėl verkiau 🙂 Stambulo oro uoste! Laukdama lėktuvo į Minską. Dėl to paties. Sėdėjau antrame aukšte, ten, kur maitinimo įstaigos, laukiau. Prie tokio ilgo stalo su kištukiniais lizdais, kuriuose galima pakrauti savo prietaisus. Štai ten klausiausi muzikos ir verkiau. Tikiuosi, niekas to nematė!) Ir dabar verkiu. Neseniai su bičiuliu kalbėjomės apie tai, kad po šių metų vasario 24-osios supratome, jog pasaulis iš esmės taip ir nežino, kaip Baltarusija gyvena po 2020-ųjų rudens, kokioje traumoje ir baimėje. Ir kaip ši trauma tapo bereikšmė po 2022-ųjų vasario lyginant su tuo, kas prasidėjo kaimynystėje. Tačiau iš tiesų mūsų traumatinė situacija niekur nepradingo. Ir su tuo tenka gyventi.
Neseniai skaičiau apie sąlygas, kuriomis jums tenka gyventi kolonijoje, apie visa tai, žinoma, žinojau ir anksčiau. Galiu tik palinkėti jums stiprybės visa tai ištverti.
***
Laišką baigiu kitą dieną. Blin, atrodo, kad parašiau liūdną laišką, nors man, aišku, norisi rašyti kuo linksmiau. O šiandien oras puikus, dangus mėlynas ir giedras, tikiuosi, jūs irgi pamatysite. Stipriai apkabinu, Maša. Kad jus ir visus kuo greičiau paleistų. Labai to laukiu.
2022.07.31
Brangioji Maša, labai norėčiau sužinoti, kaip jūs. Bet jau pusmetį iš jūsų negaunu jokios žinutės. Ir vis tiek atkakliai tikiuosi, kad greitai pasimatysime 🙂 Jau tikrai greitai 🙂 Kad tik kuo greičiau jus ir visus paleistų.
Ant voko klijuoju retą pašto ženklą su žalvarniu. Gal bent dėl jo jums perduos mano laišką? Kadaise žalvarniai, gražūs kaip atogrąžų paukščiai, buvo paplitę Baltarusijoje, dabar jų beveik nebelikę.
Šiandien lietinga diena, bet lyja nestipriai. Aš jau namie po pasivaikščiojimo. Su draugėmis nuėjome į Kurapatus, nuo mūsų netoli. Neplanavome, bet kojos pačios kažkaip nunešė.
Toje vietoje, suprantama, neįmanoma negalvoti apie tai, kiek čia sušaudyta žmonių, ir jie visi guli čionai nežinia kur. Kaip juos atvežė čia mirti, po vieną, grupėmis? Bet dabar čia tylu. Tik viduje kažkas įsitempia kaip styga. Nes niekas nesibaigė.
Grįžome troleibusu. Tokiu oru norisi miego, jaučiu, kad šiek tiek apleido jėgos, bet taip pat jaučiu, kad tai laikina:) Guliu dabar ant lovos, klausausi, kaip už lango lyja ir rašau jums laišką telefone:) Atvažiuos kurjeris, pristatys maistą, kurį užsisakėme su draugėmis, vėliau užsiimsiu namų ruoša, lyginsiu drabužius.
Visur neramu (greta to, ką jau turime, kyla įtampa tarp Serbijos ir Kosovo, lyg dar būtų maža… Kinija suka ratus aplink Taivaną), tad norisi sukurti ramybę aplink save, tik taip galiu pasikrauti savo baterijas.
Labai jūsų laukiame. Aš galvoju, kai tik jūs išeisite į laisvę, viskas bus gerai 🙂
Stipriai apkabinu, A.