EILĖRAŠČIAI
By Valancina Aksak
Vertė Jurgita Jasponytė
Prieš pasaulio pabaigą
Tądien,
kai prasidėjo
trečias pasaulinis,
vienas žinomas
regos koregavimo meistras
pataisė
mano regėjimą.
Visą šį laiką
po susitikimo
su lazerio ir skalpelio
stebukladariu
galvojau apie medicinos
pasiekimų beprasmiškumą.
Kam dabar man
tas spalvotas dangus,
taip ūmai
praradęs vaivorykštę.
Šiandien galiausiai supratau,
kad akių eskulapo
mikliosios rankos
dovanojo man galimybę
išvysti
pabaigą
šio
juodo
pasaulio.
Šabas
Subata.
Šabas.
Nekruta nustėręs dangus.
Pilkų varnų pulkai
sustingo prie šiukšlių dėžių.
Apsamanojusių kamblių gretos
it konvojus sustojo
palei išvažinėtus takus.
Pagaliau čia tyla.
Šabas.
Apmirė automatų šūvių serijos.
Užnėmo tankų ryklės.
Bombos nusirito į pelkę.
Šitaip maniau laiminga,
pažvelgus pro langą.
Užmiršau,
kad, nubudusi vos prieš minutę,
iš ausų dar
neišsiėmiau kamštukų.
Balti paukščiai
Nubusti rytą
savame bute,
išvysti
baltus paukščius už lango,
jiems pavyko išsisukti
nuo bombų ir smogikų
ir saugiai kirsti sienas
per juodus dūmus.
Išgirsti atsialsavusį
jų kurkuliavimą apie tai,
kaip per Blovieščių
jie atsinaujins lizdus
ir ims
vaikus perėti, o šie tuomet,
nutvieksti
geltonos saulės,
nuskris
dangaus mėlyne
į Dausas.
Ir grįš
į savo
Baltą Kraštą.
Devynios paukštės
Šiandien vėl
mane pasitiko
devynios baltos
romios paukštės.
Tūpėsi vorele
ir mėlynais vyzdžiais
patikliai žiūrėjo,
nuskaitydamos mano judesius,
it lopšiniai kūdikiai,
akimis juntantys
savo motinų nuotaikas.
Kulkos ir bombos
slogiu sapnu
pasiliko į pietus nuo čia
už dvidešimties dienų skrydžio,
per kurias
išretėjo dvigubai
ryžtingoji virtinė.
Tad teks jiems kerėt šį pavasarį ,
kad kiekviename lizde
už kiekvieną negimusį
jų artimąjį
paukštyčiai perėtųsi
ir vietos
giesmių
mokintųsi.
Kad būtų
mažiausiai
devynios paukštės.
Kregždžiukai
Kregždžiukai šiandien išniro
iš po šiltos stoginės,
linksmai kažką čirškia
ir brėžia pirmąjį ratą
aplink jaukią trobelę.
Su nuostaba įsispitrija
į horizonto mėlį
ir ryžtingai skrodžia
dailų peizažą,
idant tuojau atlėktų
prie putotų debesų.
Jie dar nežino,
kad laisvų sparnų kiekvienas
naujas mostas
priartina juos
prie pasaulio
suopių ir kranklių.
Štai jie
aukštybėse už debesų
jau lūkuriuoja,
kol mažyliai
ims drąsiai
tolt
nuo gimto lizdo.
Pabėgimai iš Polesės
Klampynės. Alksniai. Kerai. Viksvos.
Ant kupstų trobelės juodos.
Jų pasiekti neįmanoma
akivaran durpyno
neįvirtus.
Dovanok, dėdule Kolasai,
ne gimtas man tavasis kampas
liūnuos.
Tu, dėdule Meležai, taip pat atleiski,
ne duktė aš
tiems žmonėms iš pelkės.
Purvabridžius iš blindžių susipyniau,
irklą ištryniau gailiais
kojas nutaikiau
už uodų horizonto.
Kelinta diena brendu –
tie patys vis karklai aplinkui
ir priešaky vis ta pati bedalė
blindė.
Sutemos tirštėja,
nematyt jokios užuoglaudos,
o Polesės aukštumose
žybsi vietoje žvaigždžių
vilko akys.
Vienuma
Nėr kur eiti
kad sutikčiau
Dievą
kaip tik savo
liguiston vaizduotėn.
Meilė karo metu
Mečiau, aimanavau
gedėdama, su neviltim
pūgoj likimo,
piktoj nedalioj.
Maniau –
žaizda manoji
išplitusi per visą pasaulį,
tikėjau –
skausmas manasis,
it pragaro ugnis.
O pasirodė,
jog kažkam blogiau,
nes nebėra ir
ką palikti,
nes nebėra jau
rojaus nevilčiai,
netgi pragaro
ir to nėra.
Tikt karas,
kuriame nei liūdesio,
anei žalos,
žaizdos giliausios
visai nebesopa.
Pragaruos supleškėjo
susitikimai bei išsiskyrimai,
o tose gaisravietėse
gėlės žydi.
Rožė kuprinėje
Stoties kamšaty
žvilgsnis užkliuvo už rožės,
styrančios
iš nučiupinėto daiktamaišio,
kuriame vos tilpo vazonas
su ta nustebusia gėle.
Galvelė kinkavo
į nuklaipytų batų taktą,
o perone sustingo,
ūmai atsipeikėjusi
ir suvokusi,
jog dabar ji visad
gyvens kuprinėje.
Nes amžiams –
klajoklė.
Jonažolė
Tą metą,
kada apsunkus saulė
sėda ant špilių
Balmoralo rūmuos,
aš užplikau jonažolę
ir mėgaujuosi gydomuoju gėrimu
tol,
kol į tuščią puodelį
žvilgteli senas bičiulis,
pašaipiai besiteiraująs,
ar ši priemonė man pagelbėjusi
nuo lėtinio sielvarto.
Šmaikščiai mesteli
dar kelis juokelius
ir ištraukia
iš kirvarpų suėstos spintos
Ballantine‘s.
Pila abiem ir sako,
jog Škotijoje
mudviem dera atprasti
nuo tausojančių vaistų
rinktų palei Nemuną,
ir pratinti vidurius
prie rūsčiosios degtinės
nuo pakrančių
šaltosios Dy.
Miršta jurginai
Auštant lietus
skiedžia mano
potirštę kavą,
kuria einu girdyt
jurginų,
jie troškulio kamuojami
miršta.
Užsiverdu litrinę džiazvą
tuomet sau
ir neriu į naujienų voratinklį.
O iš interneto
žvelgia į mane
barzdotas galiūnas,
kuris jau niekad niekad
nebeišvys,
kaip miršta jurginai
nežinomam vienkiemy.
Jurginų šeimininkė
pelenuos nuo sudegusios gryčios
nespėjo išvirti tam milžinui
gaivinančio nuoviro.
Tankas beprotis
aplenkė juodu abu.
Naktis
Juodame Malevičiaus kvadrate
plazda miriadai krintančių žvaigždžių
regimų neregiams.
Originale neegzistuojantis rėmas
čia suspaustas it replėmis
visuose keturiuose kampuose.
Užtvarai, kadais buvę
porėmiais,
apsupo juodą apskritimą,
kurio baltajam
peržengt nepavyks.
Kvadratas
užslenka ant apskritimo
ir kupolas
pavirsta kryžium.
Tuštumos
abipus skersinių
sustingsta antracitais.
Suprematizmas.
Aukščiausiasis taškas.
Vinys vietoje žvaigždžių.
Naktis.
Be stebuklų
Mielas Santa Klausai,
jeigu tavajam maiše
ničnieko nėra
be tų rausvų
ledinukų,
tai neik
mūsų gryčion.
Mudvi su sesute
saldumynų nemėgstam.
Sakai,
turi imbierinių meduolių be cukraus
bei apelsinų.
Ir jų nevalgome,
nes ne mūsų
lauko ir sodo tai dovanos.
Įsižeidei?
Sakysi, aikštingi vaikai
šitoj žemėj.
Klausyk,
o mes tavo stebuklais
apskritai
daugiau jau
nebetikim.
Ir tave patį,
ko gero,
sukeitė.
Tikrasis šventas Mikalajus
šiandien savo terboj didelėj
parneštų namo
mūsų tėtę.
Nustebai?
Na, lik sveikas!
Eik ir maustyk tuos vaikus,
kurių tėtės
švelniai juos glaudžia,
užuot glaudęsi nykiai
prie šalto
kieto
kalėjimo gulto.
Paguoda
Tinklu sugauta
svetimam balkone
teturiu tik
išmargintą dangų.
Guodžiuosi
nepakeliama neviltim
ir nenumaldomu skausmu
dėl daugel tų,
kuriem minutę šitą
kraštelis saulės
pro grotas pasivydo.
Išaugtinai
Vakarėja. Vėjas.
Pūga suverčia į pusnis
priekaištus bei kivirčus.
Pro debesis prasiveržė
plonutė jaunatis.
Mano sode nusileido
ir prisėdo,
it nedrąsus mylimasis,
kiek nuošaliau.
Sušnabždėjo:
nusišypsok viskam
aplinkui –
ryt viso to
jau neišvysi.
Gyvenk, kaip aš.
Išaugtinai.