Kaciaryna Andrejeva
Vertė Alina Borzenkaitė
***
Virš balto lauko –
Žieminės jūros
Viduj tylos
Ir tarp vargų
Virš laimės mano
Ir mano skausmo
Kuris jau mėnuo,
Kuriuos metus
Skrajoja, virpa,
Be proto žvilga
Gimto dangaus
Amžina naktis
Joje vienišoji
Ir nebylioji
Vienintelė mano
Žvaigždė-lemtis.
Jai aš meldžiuosi,
Ja aš baisiuosi,
Jos aš bandysiu
Nepastebėt.
Atėjus laikui –
Visam sustosiu
Jai globojant,
atilsėt.
Kol dar klajoju
Gūdžiais takeliais
Tarp žvėries pėdsakų
Jau paliktų –
Nebejuokinga,
Nebebaisu jau,
Daugiau jokių
Nebėr bėdų,
Jog jau nutilo
Aplinkui dainos
O vietoj jų –
Traškesys sprandų
Mieloj tėvynėj,
Kur žiemai tirpstant
Tamsioj belangėj
Švyti man Tu.