Natalia Matolinets
Vertė Jurgita Jasponytė
*
Nėra reikalo išsamiai atsakinėti į klausimą „Kaip tu?‘ – pasakė anglų kalbos mokytoja mano pirmaisiais pradinės mokyklos metais. – Žmonės šito klausia iš mandagumo. Iš tiesų jiems nerūpi, kaip tu jautiesi.
Galbūt ji tai pasakė kiek kitais žodžiais, ne taip tiesiogiai. Turiu minty, kad buvome vaikai, nieko neišmanėm apie pasaulį ir apie mandagumą, iš tikrųjų, taip pat.
Mes, šešiamečiai ar septynmečiai, tuomet net nesupratome, jog „Kaip tu?“ angliškai sudaro trys žodžiai ir jie turi prasmę, nėra tik šiaip veblenimas, kurį mokytoja mus verčia kartoti kiekvienos pamokos pradžioje, tuojau po „Labas rytas, mokytoja!“, todėl, kad rytas tuomet buvo geras, galima sakyti, nieko blogo naktį negalėjo nutikti.
Dabar viskas kitaip. Kada sutemus oro pavojaus programėlėje mano šalies žemėlapis tampa kruvinai raudonas, daugybėje susirašinėjimų aptarinėjama, kas vyksta. Aptarinėjama, kur matė raketą. Kokia kryptimi. Koks tai garsas? Kokio garsumo buvo sprogimas? Nenurodykit tikslios vietos – tai draudžiama. Ar į kažką pataikė? Ar sunaikino? Garsiai. Garsiai. Vėl. Kas ką tik blykstelėjo? Matot, kaip ryškiai?.. Velnias! Slėpkis!..
.
.
.
Ir štai slepiesi. Ir štai lauki. Ir dabar „Kaip tu?“ tampa aukščiausia rūpesčio išraiška.
Kai sėdi slėptuvėje nuo bombų, metro, koridoriuje, vonios kambaryje, savo lovoje, pažadintas raketų garso, galinčio perskelti žemę. Kai rankos dreba, dreba, dreba, ir vis tik pavyksta spausdinti – tereikia poros žodžių, keturių raidžių ukrainietiškai. Kaip patogu. Surenki „Kaip tu?“.
Ir siunti.
Ir lauki, lauki, lauki. Nėra daugiau, ką daryti. Ir nieko daugiau nenori, tiktai gauti atsakymą.
Jei atsakymas:
Ok.
Aš gyvas.
Man pavyko pasislėpti.
Tiktai langai išdužo. Bet mums viskas gerai.
Sprogimo banga išplėšė balkono duris.
Mūsų nebuvo namie, kai pataikė į butą.
Baisu, bet laikausi.
Aš ligoninėj, nedideli sužeidimai.
Miegojau, nieko tokio negirdėjau.
Gerai. Kaip tu?
Kaip tu?
.
.
.
Kaip?
*
Lviv mo(u)rning[1]
„Dabar pasiruošk!” sako rytinės jogos programėlė.
Tačiau tu pasiruošusi bet kurią akimirką. Stipriausias apšaudymas pažadina vidurnakty.
Pastatas dreba, veidrodis ant sienos atspindi liepsnas. Dangus nušvinta, tarsi akimirkai išaušusi diena.
Pradedi virpėti. Norėtum įkvėpti, o krūtinėj – akmuo. Vadinamoji „saugumo zona“ bute mažulytė. Sustingsti joje. Įsiklausai į kiekvieną garsą, nors TO VIENINTELIO nė už ką nepraleisi. Girdi jį vėl. Ir žinai, kad nuo šiol girdėsi jį kiekviename fejerverke, bet kuriame pasaulio kampelyje. Vėl. Ir vėl.
////
Rytas. Peržiūri fotografijas. Atpažįsti pastatą. Tai draugės namai. Šalia ant kampo – kavinė. Vaikštai ten rašyti savo istorijų ir mėgautis espreso su toniku, jis ten geras ir vieta erdvi. Spėju, daugiau nebebus kavos. Susikuri saugią erdvę „Negalėsiu ten gerti kavos“. Tarsi tai išties būtų svarbu. Ir peržiūri fotografijas. Vėl. Ir vėl.
////
Dabar pasiruošk. Prasidės bet kurią akimirką.
*
– So, life in Lviv is normal? – klausia lenkas kelionių vadovas.
– Lviv is relatively safe, right? – klausia padavėja Grakijoje.
– It’s getting better in Lviv, yeah? – klausia turistas Prahoje.
– No, – atsakau, pridurdama, kad štai tas raudonas žemėlapis reiškia pavojų, raketos pasiekia ir Lvivą, ir kai jos atskrenda, mano langai dreba, aš sėdžiu koridoriuje, ir saugių vietų nėra, paprasčiausiai nėra, sirena naktį, ištisą vasarą, visomis naktimis, kartais nėra prasmės net gultis miegoti, žemėlapį užlieja raudonis, kartais dienos metu, kartais keliskart per dieną. Lviv is not safe. Nowhere is safe in Ukraine.
Bet vėliau, rytą, aš pabundu einu valgyti skrebučio su avokadu ir gerti filtruotos kavos. Ir tai sukelia didžiausią nuostabą. Kaip tai – pas jus explosions and missiles naktį, o tu ryte eini gerti kavos? Kaip taip galima? Nežinau. Kalbu kažką apie new normal, kuris visai ne normal. Ir kava padeda, nes tai kažkas tokio paprasto, tokio įparsto, atpažįstamo. Tai, kas buvo iki 02 24. Dienas skaičiuojame dabar tiktai taip: iki arba po. Kitaip nėra prasmės.
Gdanske, Antrojo Pasaulinio karo muziejuje, yra durys nuo slėptuvės bombarduojant, trėmimų į koncentracijos stovyklas vagono muliažas ir 80-ies metų senumo instrukcija „Kaip elgtis oro pavojaus metu“. Tai karo įvaizdis, kuris aiškus, ganėtinai tolimas, kad visi galėtų susidaryti išsamesnį įspūdį. Istorija, detaliai pavaizduota ir užkonservuota muziejų salėse, milijonuose tekstų, virtinėse prisiminimų, siaubingų, tragiškų.
Gal kažkada mes turėsime muziejų su savo istorijomis:
„Mano facebook siena dabar primena nekrologą“
„Teko išmesti darbužius, kuriais vilkėjau slėptuvėje nuo bombų, nes jų neįmanoma išskalbti“
„Šiandien nespėsiu į paštą, nes jau ketvirtą kartą skelbia tą prakeiktą oro pavojų“
„Naktį buvo siaubingas apšaudymas, bet ryte mes vistiek ėjome į darbą, nes deadline‘ai“
„Šią vasarą dirbau vienoje vietoje, pusę pastato nunešė sprogimo banga“
„Per užtemdymus aš pirmą kartą išvydau Paukščių taką.“
„Bulgarijoje bijojau fejerverkų, nes jie aidi, kaip sprogimai“
„Tą žiemą mes dirbome kavinėje prie žvakių šviesos, nes namuose nebuvo elektros ir šildymo, o kavinėje bent jau šilta“
„Mes juokaudavome, kad šiaurės pašvaistė iš tiesų yra branduoliniai bandymai“
Gyvenimas per karą ne visuomet atrodo siaubingas ir tragiškas, nors toks ir yra. Kartais tai – vienas po kito sekančių ir besikaupiančių nepatogumų virtinė, diena iš dienos. Kartais tai spaudimas, kuriuo neatsikartysi. Kartais – juoda skylė vidury, kuri auga ir praryja tavo saugumo jausmą. Kartais tai tylus pyktis. Gerklėje įstrigęs riksmas. Stiklo siena, išskydęs vaizdas, visa tai, ir viskas iš karto.
Laikui bėgant, kai manęs klausia apie gyvenimą per karą, aš sakau: „Tai sunku paaiškinti, nes mūsų patirtys labai skiriasi“. Tačiau visvien pasakoju.
*
– Tačiau tai buvo tiktai viena raketa, ar ne? – mano draugas beviltiškai stengiasi suprasti neseniai įvykusio apšaudymo istoriją.
– Taip, tik viena – sakau, kaip yra.
Žodžiai čia bejėgiai. Vienetas – toks menkas skaičius, kone nulis, beveik niekas.
Tačiau
Viena raketa smogia – viena, tiktai viena…
…ir nieko nebelieka.
Pyktis užplūsta mane.
Ši „tiktai viena raketa“ yra tokia neteisinga, jog visko joje – per daug.
Tiktai viena raketa – tai jau daugiau nei bet kas, ko prireikia per visą gyvenimą.
Tačiau
Tebeturiu vartoti žodžius.
Taigi sakau: „Taip, tik viena“ ir priduriu „Man viskas gerai“.
Nes aš gyva. Ir šiandien tai tolygu „gerai“.
Tai dar viena diena. Vienas – toks menkas skaičius.
[1] Žodžių žaismas anglų k.: mourning – „gedulas“, morning – „rytas“.