EILĖRAŠČIAI
Marianna Kijanowska
Vertė Vytautas Dekšnys
***
kiekviena meilė
kiekviename kiekviena
lyg oras kiekviename
leidžiąs kvėpuoti ir neleidžiąs
žinau tik tai
kad mes kartu
meilė oras ir aš
meilė oras ir aš
arba ne taip
aš meilės oras
***
štai ką žinau
primatuota pagal pasaulį siela
batai kad vaikščiočiau tarp žvaigždžių
žvaigždės kad matyčiau
dienomis be žvaigždžių
žvilgsnis beteisis bežvaigždis
***
gimiau šiaurėj pietuos vakaruos ir rytuos
visur karas pasiima visus žodžius
iš manęs ir iš jų
***
širdies sprogimai
***
plaukai dar gyvi vis dar kruta
patys galėtų jau mirt bet ne šitaip
verčiau mirs kartu
vidurys savaitės vidury kelionės
vidury traukinio
vidury metų (lygiai pusmetis karo)
vidurys savaitės iš kalendoriaus puselės kišenėj
siurbia syvus iš visų medžių o tie
kreivi kruvini
kaukia vėjas džiūsta plaukai ir tỹla
guli prigludę prie savojo kūno
vis dar glosto atplėštą kaulą o jis
sustingsta juoduoja rauda
***
perkėla – vieta netoli nuo širdies,
šiek tiek dešiniau,
nugarkaulio gatvele
gali pakilti tiesiai šlaitu
iki akligatvio po kaukole
prognozė žada sniegą rytojui
šitiek sniego kad tramvajais važinės ne tik žmonės
bet ir kalėdų angeliukai
kieno nors angeliukas jau nedrūtas, senas
karščiuojantis, peršalęs,
bet sniegas viską atsvers
jis kris tarp keleivių
itin veriančiai, greitai, triukšmingai
lyg iš vaikystės atsineštas garsas
keltininkas – ne čia, o pakrantėj, netoli nuo širdies,
paims iš to angeliuko arba obolą,
arba ištisą nuogą jo luobą
(nors gal ne visai tokį ir visutėlį)
iš tų laikų iš garso to ir atminties
ir iš vaikystės kelionėse –
atgabens ligi Žvaigždės virš Betliejaus
kur snaigės staiga sugludusios šovė aukštyn
kur Saturnas Jupiteris pienės drugeliai
skausmu kur apgulę
išgelbėti
***
pienas ir kraujas iš svetimos patirties
pienas su kraujais iš šilto tešmens
svetimos patirties
bemaž pilnos rieškučios sniego milžtuvė
kažkas sukūrė
pavasario dienas šitas šiąnakt
žiba in ir jan bei ištatuiruoti
dirbtiniai krematoriumų žiburiai
mariupolio šiltas tešmuo šiurpus
gailus sausas ir tuščias