Eilėraščiai
Olena Pashuk (Kitsan)
Vertė Jurgita Jasponytė
***
Kaip gali nešioti
vaiką savojo priešo
kurio niekas pasaulin šian nekvietė
nežadėjo mylėti
jis it priešo kulka
tavajame kūne
neišimsi jo
įsikabino
apie ką bus pirmasis jo klyksmas
kokia kalba pirmasis jo žodis
ir kur suieškoti jam meilės
kiaurose pasaulio kišenėse
liūli liūli mažutėli
dabar visos lopšinės –
piktžolės juodo lauko
visos pasakos be medaus
langai tarsi žaizdos atvertos
išdraskyti lizdai
iš kurių vaikai žemėn išpuola
liūli liūli mažutėli
mik ir nenubuski
kamgi tau žinoti
kad babaušis tavo tėvas
jo rankos – peiliai
jo kūnas – šautuvas
***
juodi drugeliai
ieško nors kokios spalvos
išdegintuose gėlynuose
jos nėra ir nebus
kol negims vaikas
su šypsena lūpose
ir abiem tėvais širdyje
laukinė dykvietė
alkani lopšiai
medžiai kyšo iš žemės
tarytum lumzdeliai
apvaisinti vėjo
sūpuojasi ilgesinga daina
o klausyti nėra kam
juodi drugeliai
žvilgčioja pro langų voratinklius
o ten vidur gryčios
tiktai juodgalvės žydi
***
išlipi iš vandens krantan
kaip žuvis
tiktai šiaip sau
o šen bei ten – namai
šen bei ten – žmonės
ir jau nežinai kur saugiau
kur tavieji
paukščių prašai duonos
kaip kadaise senoliai
prašydavo dangų vandens
o aplink
skęsta medžiai
tarsi šunys ant pasaito
ir vanduo toksai tirštas
jog neregėti kaimynų
iš gelmės girdėti varpai
vaikiškas verksmas
ir radijas
iš kurio liejasi
sirenos daina
sugrįžti dainos linkui
takeliu migloje
o tavo gryčios dugne
visi tebesėdi už
vakarienės stalo
***
nupuolė saulė pernokusiu obuoliu
o visa kas krinta žemyn
virs puvenom
idant kitąmet savimi pamaitintų
išalkusią sėklą
ąsotyje pienas teliūskuoja
it kadaise vaikystėj
bet vaikų nėra
išsilakstė į visas puses
o patys greičiausi – dangun
gatvėse taip tylu
be geltono jų juoko
girdėti kaip rudenio lapas
griežia vėjyje dantimis
nupuolė saulė sukirmijusiu obuoliu
ir nusirito
nuo gryčios lig gryčios
kaip nelaukta žinia
sulig ta žinia
skilo močios širdis
ir siela išsiliejo
tarsi ruduo iš kaštono
***
iki pat vakar
nieko apie tave nežinojau
man tu dar negimei
o kažkam jau mirei
kapo juoda burna
nepraris tavo vardo
jis skambės
it styga
tarp dangaus ir žemės
tarp manęs ir tavo motinos
jos skausmas toks didelis
kad visos pasaulio moterys
turiu šituo skausmu su ja dalintis
verkti podraug su ja
laistydamos tik tik pasodintus kryžius
kurie niekad nesužaliuos
neves vaisių
ir kai jos akys liks tarsi du sausi akmenėliai
ir skaudės jai žiūrėti pasaulin
ir kai ji nebegirdės
iš atminties bedugnės savo sūnaus balso
mes galim atsistoti gerta jos perregimo kūno
ir žemę laikyti po jos kojom
dangų viršum jos galvos
paukštį josios krūtinėj.