Rudasis sąsiuvinis iš „Kalėjimo sąsiuvinių“
Aleś Bialacki
Vertė Vytautas Dekšnys
Suėmimas
Liko paskutinė mokykla[1]. Važiuoju iš namų į Rakavą. Tuščius stiklainius susikroviau į kuprinę. Metro – privažiavęs Viasna būstinę, buvau įspėtas, kad ten sukiojasi kažkokie žmonės, todėl vykstu atgal namo (dėl visa ko).
Pamaniau jog galbūt dar viena krata[2].
Žiedinėje aikštėje sustabdė vyriokas[3]. Parodė pažymėjimą, rankos dreba. Visa komanda laukė kieme. Parodė suėmimo orderį.
Užlipame aukštyn. Krata. Rado smulkių pinigų, o juostelę ir USB laikmeną spėjau perduoti[4].
Du kaukėti, vienas su kamera, skylėtais džinsais. Grasino Adasiui[5]. Paėmė šiek tiek popierių, smulkius, Adamo draugės nešiojamą kompiuterį ir kietąjį diską iš prausyklos[6].
Tokia keista krata organizacijoje Viasna. Mūsų bute aprašė televizorių, ten – kopijuoklį ir faksą. Paėmė keletą popieriaus lapų, o senus nešiojamus kompiuterius sofoje paliko[7].
Vykstame į „kontorą“. Pirmasis tardymas. Atsisakiau duoti parodymus. Mane veža „nakvoti“ į Kolaso skersgatvį[8]. Važiuojame civiliniu automobiliu. Minskas rugpjūčio naktį.
Atvedė į „beždžionyną“. Siauručiai suolai. Girti vaikinai, boulingo klube sudaužę veidrodį. Rėkia, grasina, bet mentams nė motais. Po trijų valandų, naktį, juos paleidžia. Aš miegu.
Ryte grįžtame atgal. Antras tardymas. Pripažįstu sąskaitas, aiškinu, kad pajamos ne mano. Jie praneša radę lenkišką sąskaitą. Man ima temti akyse. Išėjome į koriorių. Bandau nusnūsti.
Svarstau: vis dėlto jie ryžosi mus prigriebti. Neutralitetas baigėsi[9].
Nuvykome iškart į Valadarką. Į Minuotojų gatvę manęs negabeno[10]. Jie sakė, kad taip tik geriau, nebetampys.
Valadarkos vartai: mane perdavė, paėmė kraujo ir nuvedė į rentgeną. Patikrino odą, asmeninius daiktus. Visą laiką kartu su manimi „storas“ iš Finansinių tyrimų departamento: suko kažką su dešromis. Vežė į Rusiją.
Išdavė vatinį, antklodę ir „zekutę“ – aliuminio puodelį. Nuvedė į trečią aukštą. 22 kamera.
Liepė padėti vatinį. Vyresnysis paklausinėjo, paaiškino. Mano vieta prie lango. Šešiolika gultų, du ventiliatoriai, aš šešioliktas. Parodė, kaip įjungti tualete šviesą, kur valgyti. Daugiausia dairiausi, stebėjau.
Sakubas[11]. Vaikinas pagal maniškį 243 straipsnį, statybininkas. „Čia mūsų daug“ – juokiasi jis. Jauni programišiai, firmų vadovai, iranietis gydytojas, besimokantis vokiškai. Darnus bruzdesys. Apetitas dingęs. Ilgokai valausi dantis – jie nekantriai šūkčioja man. Pirmi pasivaikščiojimai.
Pasivaikščiojimai
Pasivaikščiojimai: išeiname, raktų žvangesys, „eime!“. Nusileidžiame į apatinį pilies aukštą. Aprašau: skliautas, negyvenamos kameros, kažkur kairėje dar vienas koridorius…[12] Einame, rankos už nugaros, paskui – bokšto durys, įeiname pro jas. Tiesiai – kiemeliai, sunumeruoti nuo pirmo iki dešimto, dešinėje – dviženkliai. Augalai, katinukai, aptiškusios sienos, plytomis grįsta duobė vieno kiemelio kampe, tinklas ir grotos, dangus, lapai, suolelis. Vasarą darau atsispaudimus ir pritūpimus, rudenį vaikštinėjame. Nešioju vandens talpas, kad dirbtų raumenys. Mažuose kiemeliuose balos per pusę kiemo. Trečią valandą garsiai įsijungia radijas.
Laisvadieniais einame pasivaikščioti iki pietų, darbo dienomis – po pietų.
Čia galime kalbėtis atviriau, nes sunkiau pasiklausyti, nors ir įmanoma.
Kvėpuoju giliai, nes nuolat skauda galvą. Visokie lipdukai ant sienos, priklijuota žalia gėlytė. Vaikštinėjame ilgai, susiderame ir dėl pasivaikščiojimų trukmės, ir dėl geresnių kiemelių. Geležinis liukas kiemelyje. Juokauju: išėjimas į laisvę ir atgal.
Dar juokauju: „Va, kaip spirčiau, – spiriu, – tai net siena sudrebėtų ir griūtų… Laisvę!“ – šaukiu aš.
Matosi korpuso viršus, tarsi frontonas, tenai laikomos moterys ir nepilnamečiai.
Kartą susikivirčijo karininkai su praporais. Požeminiame koridoriuje vienu metu susitiko trys kalinių kolonos. Praporas rėkia: „Už šitokius pinigus!..“
Sausas ruduo.
Apspjaudytos sienos kiemelio kampuose, iš sienų styro nuorūkos ir degtukai.
Vaikštinėjame su Maksu[13], pasakoju: „Einame prospektu, iki cirko“. Maksas klausia: „Kur eisime kitą kartą?“
Įsivaizduoju, kaip vaikštinėju po miestą. Kartais kalbuosi su savimi.
Kai išeina pasivaikščioti daug žmonių, jie tiesiog stovi išlindę į kiemelį.
Laikymo sąlygos
Maitinimo langelis sužvanga pusę šešių, laisvadieniais – šeštą.
Duona juoda, dietinė ir balta.
Knysliai kontrolieriai knisasi, o šiaip – miegame.
Turiu vatinį ir antklodę – viskas gerai.
Kitų – prastesnės, o kai kas turi ir po dvi antklodes.
Aštuntą patikrinimas (kaip tai vyksta).
Paskui (arba prieš tai) pusryčiaujame.
Paskui veikiame kas ką. Kas miega, kas rašo, kas skaito.
Į teismus – iš ryto, arba penkiolika po šešių, arba pusę devynių.
Pietūs gaminami nuo pusės pirmos. Pusę dviejų – pietaujama.
Penkiolika po dviejų – pasivaikščiojimas iki keturių, paskui privaloma arbata.
Pusę septynių – ruošiama vakarienė.
Aštuntą – apžiūra.
Dešimtą – poilsis.
Apie vienuoliktą ryto – slaugė.
Iki pietų veda leisti vaistų.
Iki pietų ir po jų – pas advokatą.
Pirmadienį devintą ryto – dušas.
Pusę dvylikos – laiškai.
Pusę pirmos – laikraščiai.
Po pietų – „šernas“ (siuntinys).
Iš teismo – aštuntą vakaro. Trečiadieniais – perduodami vaistai, galbūt laikrodis ar kas nors kita.
Kartą per savaitę – vizitacija.
Maistas
Davinys: kruopų dribsniai, perlinės kruopos, taip pat perlinių kruopų ir žirnių arba pieniška (su kruopų dribsniais arba makaronais) sriuba, bulvės, kisielius, pienas, kopūstai.
Mūsiškės sriubytės, salotos – išskirtinės.
Arbatinis, šaukštai, lėkštės.
„Šernas užėjo“ (perdavė siuntinį).
„Zekutė“ (puodelis), „irklas“ (šaukštas), „šalmas“ (dubenėlis).
Šaltas vanduo, vandens filtras.
Apsipirkti – saldainiai, zefyras, sviestas, šokoladas, mineralinis, tualetinis popierius, „languoti sausainiai“ – vafliai.
iš „šerno“ – mėsa, lašiniai, dešrelės, grikiai, ryžiai.
Šaldytuvo nėra (kas prašo – važiuoja „pasivažinėti“, tai yra kraustomas iš kameros į kamerą).
Arbata juoda, žalia (kiniška), maniškė kava ir čionykštis „Žokėjus“.
Rusiškos tabletės, galioja septynis mėnesius.
Pieno milteliai.
Į teismą – šokoladas, „languoti sausainiai“, vanduo. Mano pirkinius kontrolierius perduoda tiesiai į rankas.
Duona: „davinys“ ir „iš laisvės“.
Įvairūs sriubos receptai. Aš žalumynų nevirinu.
Páulavičiaus davinį – mėsą ar konservus – sumetam į sriubą.
Rytais jo davinys – sviestas, pjaustyta mėsa arba dešra iš siuntinių. („Dėkokim mūsų artimiesiems, o ne vieni kitiems“)
Pirmuosiuose siuntiniuose – „atklydėliai“: vanduo, duona.
Maksui neatėjo jokių siuntinių. Parašiau dėl jo, Natalija perdavė.
Kamera, koridorius, kabinetai.
Išvietė – tupykla, atitverta žuvytėmis išpaišytomis vonios užuolaidėlėmis,
Gultas – palei sieną.
„Kešarai“ – krepšiai su kalinių daiktais, geltonas bendras stalas, sienos, baltos lubos, betoninė asla ir balti akmenukai.
Skyriai bendrame stale.
Lentynėlė su vaistais, knygomis ir televizoriumi, saldainiais ir siūlais. Spintelė – tenai atsargos. Arbatinis ir filtras – ant jos. Kai verdame, pasistatome vietoje filtro „kamazą“ – plastikinį indą, įleidžiame į jį spiralę, apvyniotą celofanu.
Lempą nakčiai pritemdome laikraščiu.
Maistas – ant lango grotų, vandens buteliai – kampe.
Radiatorius, ant kurio džioviname drabužius.
Grotos virš durų – kyburiuojame pasikabinę ant jų.
Radiją pasiekėme lazda ir išjungėme.
Metalinis praustuvas, iš dantų pastos tūtelės padarytas vamzdelis, pro kurį varva vanduo, rėčka ir mažesnės rėčkutės (vonelės). Dantų šepetėliai stovi nupjautame vandens butelyje.
Ant sienos – dienotvarkė ir taisyklės.
„Kešarai“ po gultais.
Grindis šluojame ir plauname kas dvi dienas.
Televizorius Vitebsko gamybos, mažas, išsijunginėjo, atidavėme taisyti.
Vidinio „aš“ laiškai
Daug rašau, nes galiu, sąlygos leidžia.
Pirmus du mėnesius – skaitau, mokausi angliškai.
Paskui ruošiuosi bylai.
Rašau kitiems, kad tapau geresnis, švaresnis, vyksta tai, apie ką rašė Ginzburg, tik ne tokiomis sąlygomis, nes čia lengviau, ir aš vyriausias. Tačiau nieko blogo čia nedarai, nes nėra kaip, nieko neprašai, su niekuo nesideri ir niekas nieko iš tavęs nereikalauja, niekam nieko neprivalai. Smegenys suaktyvėja, atgyja nunykę įgūdžiai. Gebėjimas svajoti – svarbiausia. Be svaigalų išsivalė smegenys. Primityvi buitis pakylėjo sielą. Sustiprėjo juslės – mažiau matai įvairovės, tačiau girdi kiekvieną šnaresį koridoriuje.
Lygiai tas pats kitiems įkalintiesiems. Tu viską pastebi. Ir pats esi lyg ant delno.
Vidiniai pojūčiai irgi atgyja – vėl mokaisi rašyti laiškus, perteikti žodžiais jausmus.
Jausmai darosi sudėtingesni, ryškesni, įvairiaspalviškesni: meilė, bičiulystė, draugystė, pažintys, antipatija, priešiškumas – jie vis tvaresni, svarbesni, nenuvalkioti kasdienio blaškymosi.
Kur kas mažiau kalbu, daugiau galvoju, išgyvenu, suteikiu prasmę. Sieloje atjaunėjau. Prisimenu, kad panašiai jaučiausi būdamas tarp dvidešimties ir trisdešimties – būtent tuo laikotarpiu.
Ir daugiau galvoju apie savo vietą gyvenime, apie savo „būties koordinates“.
Vėl ėmiau „kalbėtis su žmonėmis“, atsirado noro ir laiko.
Kur kas geriau prisimenu, kaip kas buvo.
Per tris su puse mėnesio ėmiau labiau pasitikėti savimi. Apsipratau. Laisvai jaučiuosi kameroje, kalbuosi su kitais, su maisto nešiotojais ir sargybiniais. Pasidariau ramesnis ir žiūriu į pasaulį jau nebe laukinio žvėries akimis. Pamažu Valadarka tapo namais.
Perskaičiau žurnale „Dzejaslou“ interviu su Henadziu Buraukinu: „Dažnai būna taip, kad nieko nebeištaisysi, tie metai praėjo. Nebesugrąžinsi jų, bet apie tai, kad reikėtų labiau vertinti gyvenimą, žmonių santykius, vienovės su gamta laimę, vienovę su draugais, su aukštaja literatūra – apie visa tai mąstai vis daugiau, tai vis labiau jaudina ir verčia rūpintis“.
Aš irgi jaučiuosi panašiai, bet esu tikras, jog viską dar įmanoma atitaisyti ir sutvarkyti, kad mano gyvenimas būtų teisingesnis ir patogesnis.
Toliau Buraukinas rašo: „Mano vyresni bičiuliai pasakojo, kaip karas paryškino jų pojūčius, ypač tada, kai po mūšio atsidurdavo ligoninėje“.
Aš irgi pritarčiau šiems žodžiams. Pakliuvus į kalėjimą, pojūčiai pasidaro ryškūs. Kalbama, kad paskui visa tai praeina. Kaip tai išlaikyti?
Po teismo mano pojūčiai atbuko. Vietoje teismo ir nuosprendžio laukimo dabar atėjo etapo laukimas: pagal visus požymius šis nusimato netrukus.
Svajos
Jos sugrįžo. Prisimenu, kaip svajojau būdamas jaunuolis, mokykloje ir universitete. Paskui gyvenimas taip paspartėjo, kad svajos tiesiog pranyko, o dabar parašė Saša – ir aš supratau, kad nejučiomis vėl įsisvajojau. Ta svaja darosi gana atkakli, bet ir viliojanti.
Apie ką mano svajos? Apie „Viasna“. Štai mes legalizavomės, štai gavome iš valstybės patalpas, įsibėgėjome, ir visi su mumis skaitosi. O Andrejus toks pat įsijautęs pasakojo apie Sakį, apie Krymą, apie tai, kaip pagyvens ten ilgėliau, apie jūrą, apie kalnus, apie Novyj Svitą ir Sudaką.
O dar svajoju apie Vilnių ir Varšuvą.
O dar apie trobelę Nalibokų girioje, kur rugsėjį ar rugpjūtį važinėsiu grybauti.
O dar apie mudviejų su Natalija poilsį kur nors Turkijoje ar Ispanijoje, Italijoje ar Portugalijoje.
O dar apie šventimą „Viasna“ patalpose ir tiesiog apie pokalbius su Adasiu ar Natalija. Ir apie šiltą, jaukią aludę su geru alumi. Apie pasivaikščiojimus po Rakavo mišką ir Nepriklausomybės prospektu.
Svajoju susitikti Nataliją ir Adasį Varšuvoje ir šnekučiuotis kur nors kavinėje.
Svajoju, kaip mane paleis į laisvę – ar teismo salėje, ar iš čia, iš Valadarkos, ar iš kolonijos, kur veikiausiai turėčiau atsidurti – ir iškart važiuosiu pas tėvą.
Dar spėjau sudaryti savo genealogiją.
Svajoju, kaip susirenkame mūsų namuose, ateina bičiuliai, pažįstami. Kaip Rakave kūrename pirtį ir einame kaitintis su Seržuku ir Edziku.
Svajoju, kaip gardžiuodamasis išgeriu šimtą gramų gero konjako. Kaip mudu su Natalija einame į baletą, o dar į operą ir į teatrą.
Mano svajos – vis dažniau apie aktyvų poilsį ir apie galimybę ramiai rašyti.
Svajoju, kaip Rakave kapstausi darže.
[1] Žmogaus teisių vasaros mokykla, kurias žmogaus teisių gynėjai rengė Baltarusijos jaunimui Baltarusių žmogaus teisių namuose Vilniuje. 2011-ųjų vasarą buvo surengtos keturios tokios mokyklos, trijose aš dalyvavau. Nors Finansinių tyrimų departamentas kartu su KGB jau kruopščiai nagrinėjo mano bylą, buvau išleistas į Lietuvą, tikintis kad pasiliksiu užsienyje ir nebegrįšiu į Baltarusiją.
[2] Išeidamas iš metro stoties „Mokslų akademija“, pakeliui į žmogaus teisių centro „Viasna“ būstinę, sutikau kolegą iš organizacijos, ir jis įspėjo mane, kad palei būstinę vaikštinėja įtartini asmenys. Nusprendžiau nebeiti į darbą, nusileidau atgal į metro ir išvažiavau namo. 2010-ųjų gruodį ir 2011-ųjų sausį „Viasna“ būstinėje buvo atliktos dvi kratos, dar kelis kartus išgalvotomis dingstimis ten apsilankė milicijos darbuotojai.
[3] Mane sulaikė prie Pergalės aikštės (vadinamos „Žiedine“) metro stoties išėjimo.
[4] USB laikmeną, kurią buvau pasikabinęs ant kaklo, kratą atliekančios grupės vadovui bematant nesislėpdamas perdaviau savo žmonai Natalijai. Jis piktinosi, bet nedrįso atimti jos jėga.
[5] Adamas – mūsų sūnus.
[6] Po to kai dar spėjau sulaikomas paskambinti, du stacionariųjų kompiuterių kietuosius diskus Natalija ir Adamas paslėpė prausyklos ventiliacijos liuke. Kratos metu juos surado. Diskai buvo apsaugoti slaptažodžiu, ir tardytojams nepavyko panaudoti juose saugomos informacijos prieš mane.
[7] Po „Viasna“ būstinėje atliktų kratų ir kompiuterinės technikos konfiskavimų, mano kolegos dažniausiai nešdavosi nešiojamus kompiuterius namo. Du senus kompiuterius laikė įkišę į sofą.
[8] Jakubo Kolaso skersgatvyje įsikūręs Minsko miesto Tarybų rajono vidaus reikalų skyrius.
[9] Iškart buvo suprantama, kad mano suėmimo priežastis politinė.
[10] Minuotojų (Сапёраў) gatvėje įsikūręs laikino suėmimo izoliatorius.
[11] Turizmo firmos „Sakub“ vadovas Siarhejus Bukas tuo metu kalėjo Valadarkoje ir laukė savo bylos nagrinėjimo.
[12] Vadinamasis „sušaudymo korodorius“, kuriame įrengtos nuteistųjų mirties bausme kameros.
[13] Maksas – aštuoniolikmetis vaikinas iš Kurasouščynos Minske. Beveik metus buvo laikomas Valadarkoje, apkaltintas dalyvavęs muštynėse.